Languota prijuostė: nesekmės virtuvėje

Sveiki,

Šį kartą ir aš nusprendžiau sudalyvauti Languotos prijuostės projekte,šią savaitę temą paskelbė Indrė iš Gėrimų ir patiekalų magijos. Žinau kaip linksmai turėtų persiskaityti šios istorijos, tad nusprendžiau pasipasakoti ir aš.

Gerai pagalvojau ir supratau, kad ne tiek daug tokių nutikimų man buvo, dažniausiai viską kruopščiai suplanuoju, iš virtuvės gamindama nesitraukiu pažiūrėti kas per TV įdomaus, ir kaip gerai mano draugė pasakė: " Juk nieko neskanaus į maistą neįdedu, tad kodėl turi būti neskanu?", šia mintim dažnai save raminu gamindama naują patieklą.

Taigi pirma mano istorija, kuri man ko gero asmeniškai daugiausiai gėdos sukėlė, tai yra ši:

Šia vasarą pas mano draugo šeimą turėjo atvažiuoti svečiai iš Ispanijos (šeima su dviem vaikais, ir dar viena tokia moteris). Ką gaminsim planavom gerokai prieš mėnesį (aišku tas planavimas toks juoko forma buvo, tai neturėjo būti rimta vakarienė, o tiesiog jaukus, skanus pasisedėjimas). Buvo nuspręsta, kad visą gaminimą reikia patikėti man. Aš nusprendžiau, kad ispanams reikia paragauti lietuviško varškės sūrio. Taigi užkandžiam buvo keptas varškės sūris su adžika, taip pat pagaminau Graikišką baklažanų aptepą (receptas yra šiame tinklaraštyje), ir kaip visada bruschetai su mocarellos sūriu (taip pat yra tinklaraštyje). Suaugusiem tokia įžanga patiko, tačiau jų paugliui sūnui sūris netiko ir jo nesuvalgė (čia dar ne didžiausia bėda tą vakarą).

Na ir štai turi būti duotas pagrindinis patiekalas. Nusprendėm planuodami, kad tai bus makaronai su voveraitėmis (vasaros sezonas, voveraičių daug, tad kodėl gi ne? ). Kadangi valgytojų buvo daug (net dešimt) reikėjo gaminti dvigubą porciją. Kažkodėl nesijaučiau užtikrinta, nes šį patiekalą buvau gaminusi prieš tai tik vieną kartą, bet mane įkalbėjo, ir dariau (deja). Taigi ko gero todėl, kad porcija buvo dviguba, o aš nebuvau atmušusi rankos šiam patiekalui,kaip sakant, man nepavyko. Nesugebėjau išlaikyti teisingų proporcijų, makaronų virimo laiko taip nesukontroliavau: padažas buvo paruoštas ir teliko viską apkepti orkaitėje (tikrai prisiekiu, kad padažo buvo daaaaug ir iškepęs orkaitėje apkepas turėjo būti su daug voveraičių padažo). TAČIAU ištraukiu aš tą apkepą ir padažas DINGO, išgaravo. Man tik širdis į pakulnius nukrito, išraudau ir nezinojau ką daryti. Makaronai atrodė kaip kokie sviestiniai su voveraitėm ir viskas. Nesutikau duoti valgyti, bet ir vėl mane įkalbėjo. Visi entuziastingai laukė patiekalo. Na ir prasidėjo ragavimas. Tyla. Niekas nieko nesako (dažniausiai bent pasako, kad visai skanu). Tas paauglys ir makaronų nesuvalgė. Buvo visai nejuokinga. "Pakartoti" paprašė tik tėvas ispanas ir mano draugas. Tačiau bėdos ir dar nesibaigė.

Desertas. Be abejo šokoladinis pyragas! gamintas milijonus kartų, iki skausmo žinomas, suklysti neįmanoma atrodė, bet klydau. Kadangi prekybos centre reikėjo visko daaaug pirkti ir skubėti, aš per neapdairumą paėmiau ne juodą paprastą šokoladą, o juodą su kavos įdaru. Atėjus gaminimo laikui trauktis nebuvo kur. Atidarau šokoladao pakelį ir žiūriu: įdaras!!! turbūt net sakyt nereikia kaip pasijaučiau. Bet vistiek teko gaminti. Turbūt įdomu koks skonis buvo? o ir visai nieko! Gal toks šlapesnis, bet gerai visai. Bet stresą tai milžinišką patyriau.

Dabar pasakojant šią istoriją visada juokas ima :) bet tada taip nebuvo. Išmokau, kad apsipirkti reik kuo ankščiau, o gaminti pradėti irgi kiek galima ankščiau, kad nebūtų skubėjimo. O ir gamint reikia tai ką tikrai moku užtikrintai:)

Na ir dar viena istorija visai neseniai įvykusi. Praėjusį mėnesį, kai nusprendžiau išbandyti Gustavo meduolių tortą ( tinklaraštyje yra), nusprendžiau šiek tiek pakeist kažką.

Nusipirkom visų ingridientų, pagamint paprasta, reikia grietinėlę, bananus ir meduolius paruošt. Aš ėmiausi grietinėlės. Nežinau kas man susišvietė tą akimirką, bet buvau šimtu procentų tikra tuo, ką darau. Ir į grietinėlę supyliau pusės citrinos sulčių. Palikau plakti tą grietinėlę, grįžtu po penkių minučių, o ten liko tik kažkas panašaus į sviestą (taip, nežinojau, kad taip būna). Teko pirkti naują. Po savaitės vėl nusprendėm šį tortą pasidaryti, nupirkom grietinėlę. Šį kart nedėjau citrinos (pasimokiau visam gyvenimui) ir plaku ta grietinėlę, ir neišsiplaka net ir po dešimties min plakimo. Pasirodo nepakankamai riebią paėmėm ir vėl teko naują pirkt, o kai dar trečią kart gaminau šį tortą jau maniau, kad niekas neatsitiks, tačiau simboliškai dėdama gabalėlį jo į lėkštę netyčia numečiau jį ant grindų :D

tai tiek mano istorijų:)

tikiuosi bent kiek prajuokinau ir pamokiau ;D